Lietuvių kalbos institutas ir raštinės reikmenų bendrovė „Biuro pasaulis“ kviečia dalyvauti dailyrasčio konkurse “Rašom! 2012″.  Dailyraščio konkurso tikslas – ugdyti taisyklingo, aiškaus ir estetiško rašymo įgūdžius. Dailyraštis – aiškia (lengvai įskaitoma) ir gražia rašysena rašytinėmis raidėmis parašytas raštas.

Skiriamos trys konkurso dalyvių grupės: 3–6 klasių moksleiviai, 7–12 klasių moksleiviai ir
suaugusieji. Kiekvienai grupei konkursui parinktas skirtingas tekstas. Dailyraščio konkursas vyksta dviem etapais: pirmasisi nuotolinis etapas prasidėjo 2011 m. gruodžio 1 d. ir baigsis 2012 m. sausio 31 d. Konkurso dalyviai parašytus tekstus siunčia paštu arba pristato adresu

Lietuvių kalbos instituto Lituanistikos  židinys,

P. Vileišio g. 5, LT-10308

Vilnius,

Lietuva.

Dailyraščio konkurso vertinimo komisija atrenka po 10 geriausių kiekvienos dalyvių grupės darbų. Antrojo etapo metu, atrinktų darbų autoriai dalyvauja Dailyraščio konkurso finale, kuris įvyks 2012 m. kovo 7 d.

Konkurso nuostatus ir konkurso tekstus rasite:

http://www.lki.lt/LKI_LT/images/Naujienos/Rasom_2012_nuostatai.pdf

Tekstas 3–6 klasių moksleiviams
Visose kelionėse – žuvauti, grybauti ir šiaip pasivaikščioti – turėjo būtinai dalyvauti Liamoris. Jis ypač buvo prisirišęs prie Kastuko, todėl visada lydėdavo jį vieną ilgų pasivaikščiojimų metu. Kai brolis skambindavo, Liamoriukas ištisas valandas gulėdavo susirangęs po jo kėde. Toks jis buvo mielas, nuoširdus šuniukas ir kažkaip labai pritiko prie bendros namų nuotaikos. Ir skoniai mūsų visų buvo panašūs. Liamoris labai nemėgo uniformų su blizgančiomis sagomis. Jų taip pat nepakęsdavo ir Kastukas ir todėl sakydavo, kad Liamoris turi gerą skonį.
Jadvyga Čiurlionytė. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973; p. 110–111.

Tekstas 7–12 klasių moksleiviams
Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą stebėtis reikia, jog tik per Viešpaties malonę ji iki šiai dienai dar gyva liko! Senovės gadynėse apgyvenus kone dvigubą žemės plotą, ji šiandien taip visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui senosios
mūsų Lietuvos! Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas lietuvių, parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviškos kalbos – jie liko, tik, priėmę kitą, svetimą
kalbą, tapo ar vokiečiais, ar slavais. <…> Mes vėl gerai žinome, jog daugybė šios dienos vokiečių Prūsijoj paeina iš lietuvių, kurie atsižadėję savo gražiosios kalbos, svetimai tautai teko. Taip lyginai einasi Lietuvoj ir kituose parubežiuose: Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba!
Jonas Basanavičius. Aušra. 1883 m. Nr. 1
Kn. Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970; p. 659.

Tekstas suaugusiesiems
Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir religijos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę. Ir nors manoji šeima jau nuo XVI amžiaus kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalba
švediškai, o Airijoje – angliškai, dėl ko ir aš esu lenkų, o ne lietuvių poetas, tačiau Lietuvos kraštovaizdžiai ir galbūt jos dvasios niekada manęs nepaliko. Gera yra nuo mažens girdėti lotyniškos liturgijos žodžius, mokykloje versti Ovidijų, mokytis katalikų dogmatikos ir apologetikos. Yra palaima
gauti iš likimo tokį mokyklinį ir universitetinį studijų miestą, koksai buvo Vilnius, – fantastiškas į šiaurės girias perkeltas itališkos baroko architektūros miestas, kur kiekviename akmeny glūdi istorija. Keturiasdešimties katalikų bažnyčių, tačiau kartu ir daugybės sinagogų miestas; tais laikais žydai jį
vadino Šiaurės Jeruzale.
Czeslaw Milosz. Laureato paskaita. Kn. Kalba Nobelio premijos laureatai. Vilnius, 1997; p. 220.

Patiko (5)

Rodyk draugams