Vieną pirmųjų Europoje lietuvišką mokyklėlę lietuvių emigrantų vaikams kūrusiai Salomėjai BOETTCHER teko pradėti nuo nulio. Dabar šiai mokyklai Hamburge skaičiuojant jau aštuntus metus, kaip ir ko mokyti lietuvių išeivių vaikus, moteris konsultuoja jau kitose šalyse įsikūrusias tautiečių bendruomenes.

Pažintis su lietuviškumo sėklas Vokietijoje barstančia pedagoge, kuri lietuvišką žodį vaikui skiepija, net jei patys tėvai su juo kalba jau tik vokiškai.

Mokykla – padrąsinti kalbėti lietuviškai

Ar savo mokyklėlėje Hamburge sulaukiate vaikų, kurie nė žodžio nemoka lietuviškai?

Tokių, kurie nemokėtų nė vieno žodžio lietuviškai, nėra. Kai kurių vaikų žodynas yra pasyvus – jie turi žodžių kraitelę, tačiau laiko ją užslėpę ir neištraukia. Nes daugumoje mišrių šeimų (vaikai iš tokių šeimų mokykloje sudaro maždaug 70 proc.) lietuviškai beveik nešnekama. Netgi pasitaiko atvejų, kai mamos lipdamos laiptais į lietuvišką mokyklėlę su vaikais šneka vokiškai…

Kaip organizuojate mokymą, jei vienoje patalpoje susėda skirtingo amžiaus ir skirtingų žinių vaikai?

Anksčiau, kai dirbome dvi mokytojos, buvo lengviau. Vaikus suskirstydavome į dvi grupes: mažiausius – į vieną, vyresnius – į kitą. Dabar mokyti dažniausiai tenka man vienai, todėl iš tikrųjų yra nelengva. Mano močiutė, daugelį metų dirbusi mokytoja kaimo mokykloje, yra pasakojusi, kad jos klasėje sėdėdavo trijų skyrių mokiniai. Aš kartais pagalvoju, kad ir mano klasėje ant kiekvienos kėdės vis kitas „skyrius“.

Manau, kad mokant emigrantų vaikus svarbiausia yra ne konkreti programa, ne konkreti pamokos tema, o pats procesas ir vaikas. Man nėra svarbiausias dalykas per dvi valandas būtinai vaikus išmokyti, kas yra priebalsiai ar žodžio šaknis. Toje užslėptoje vaiko kraitelėje yra daug gerų dalykų ir man knieti juos ištraukti.

Tai koks Jūsų lietuviškos mokyklėlės tikslas? Ko, Jūsų nuomone, svarbiausia išmokyti vaikus?

Tikslas yra padrąsinti vaikus kalbėti lietuviškai. O kadangi visa mokomoji medžiaga remiasi lietuviškąja kultūra, – kartu ir puoselėti lietuviškąjį jų prigimties pradą. Jie atsidūrė čia, Vokietijoje, milijoniniame Hamburgo mieste, kur aplink vokiečių kalba, vokiečių kultūra – lietuvių kalbos vaikai tiesiog išsigąsta.

Pradinių klasių mokinukai nori būti kaip ir kiti vaikai. Mokykloje, kieme ar kitur jie nori įsilieti į juos supančią vokišką aplinką. Pagalvokite – jei kieme jie kalbės lietuviškai, kiti vaikai ims klausinėti, ką jie čia kalba, ims stebėtis, kodėl jie kitokie. Taip po truputį vaikas pradeda abejoti savo kalbėjimu lietuviškai. Jam yra gerai lietuviškai kalbėti vasarą atvykus į Lietuvą – su močiute, su draugais, – o čia, Vokietijoje, tai daryti jis ima bijoti. Tą nesaugumo jausmą dažnai sustiprina ir pati mama, niekaip neapsispręsdama, kada ir kaip dozuoti lietuvišką kalbėjimą.

O atėję į lietuvių mokyklėlę vaikai pamato, kad čia jų mamos, mokytoja ir kiti vaikai kalba ir juokauja lietuviškai. Vaikui atsiranda vieta, kur nebaisu prabilti lietuvių kalba.

Mokyklėlę per aštuonerius metus lankė daugiau kaip pusšimtis vaikų. Per mėnesį renkamės du kartus, šeštadieniais, po kelias valandas. Dažniausiai vaikai mokosi trejus metus, vėliau, paauglystėje, vaikščioti čia jiems pasidaro nebeįdomu.

Ko per trejus metus vaikai išmoksta?

Jie pradeda skaityti, rašyti, drąsiau kalbėti lietuviškai. Be to, jie ne tik kažko konkrečiai išmoksta, bet ir susidraugauja, ima vieni pas kitus lankytis, ima bendrauti jų tėvai, atsiranda bendrumo jausmas. Kai kurie vaikai, net ir seniai baigę šią mokyklą, sugrįžta čia per šventes, daro projektus, mokinukams sugalvoja įvairios veiklos. Taip nuo mažų dienų skiepijamas bendrumo jausmas, vaikai ir tėvai įsilieja į lietuvių bendruomenę, ima jaustis jos dalimi.

Minėjote, kad į mokyklą vaikus atveda ir tokios mamos, kurios pačios su jais nebekalba lietuviškai. Tai kam tokie tėvai iš viso veda savo atžalas į lietuvišką mokyklą?

Tėvai mato, kad lietuvių kalbą jie praranda kasdien, kas savaitę vis labiau, net jei vaiką iš Lietuvos atsivežė kuo puikiausiai kalbantį lietuviškai. Tėvai pastebi, kad vaikas ima aktyviau kalbėti vokiškai, jo draugais tampa vokiečiai, filmus jis ima žiūrėti vokiškus. Manau, kad mokykloje ieškoma stipresnės atramos, tikimasi įvairesnių būdų vaikus sudominti.

Bet kokiu atveju tėvai, skatindami vaiką kalbėti lietuviškai, vesdami jį į lietuvišką mokyklą, daro gerą darbą. Garsusis vokiečių poetas J. V. Gėtė yra sakęs, kad „Tėvai privalo vaikams duoti du dalykus: šaknis ir sparnus“. Turbūt kiekvienos motinos pasąmonėje slypi susirūpinimas dėl mūsų išlikimo, dėl šaknų. Per kalbą takelis į savo ištakas, į pradžią, į save yra patikimas, paprastas ir aiškus.

Lietuviškos mokyklos Europoje

Kaip 2004 m. sekėsi vienai pirmųjų Europoje kurti lietuvišką mokyklą išeivių vaikams?

Sunkiausia buvo pradžia, visai nežinojau, nuo ko pradėti, nes Vokietijoje lituanistinių mokyklų nebuvo. Rašiau daugybę laiškų į ministerijas Lietuvoje, į lietuvių bendruomenes kitose šalyse. Tuo metu, 2004 m., Vakarų Europoje lietuviškų mokyklų beveik iš viso nebuvo. Internete pavyko rasti tik Švedijos lietuviškos mokyklos išsamesnį aprašymą. Man tai buvo didžiulė paskata nenuleisti rankų.

Kurdama mokyklą maniau, kad svarbiausia yra turėti programą. Iš Švietimo ir mokslo ministerijos sulaukiau keturių segtuvų su mokymo programa. Taip norėjau jos, o kai gavau, pamačiau, kad lietuviškai mokyklai užsienyje ji visiškai nepritaikoma.

Knygynuose vėlgi – daugybė vadovėlių, pratybų sąsiuvinių. Kaip žinoti, kuriais geriausia remtis? Dabar jau galiu pasakyti, kad nei mokymo programos, nei vadovėlių čia mokinukams nepritaikysi, nes mūsų vaikų žodynas kitoks. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie dvibalsius vaikai skaitė iš vadovėlio ir nieko nesuprato. Ten parašyti žodžiai – lieptas, luotas, uosis, kuosa – jiems nesuprantami, nes jų jie nevartoja. Todėl sėdėjau, braukiau, karpiau, iš naujo rašiau, dėliojau ir taip metai po metų radosi lietuvių vaikams, gyvenantiems užsienyje, pritaikyta mokymosi programa.

Kodėl apskritai sumanėte steigti mokyklą?

Lietuviai, kad ir kokioje svečioje šalyje gyventų, vis tiek bendrauja, eina vieni pas kitus į svečius, švenčia šventes, atsiveda vaikus. Neoficiali lietuviška mokyklėlė pirmiausia susikūrė mano namuose. Svarsčiau, kuo mažuosius svečius užimti, kokių pasiūlyti žaidimų, ką galėtume kartu nuveikti. Man patinka būti su vaikais: kalbėtis, žaisti, juokauti, patinka stebėti juos, atsakinėti į jų klausimus. Man įdomu mokyti, kurti kalėdinius spektaklius, inscenizuoti pasakas. Vėliau ta veikla išaugo į oficialią lietuvišką mokyklą.

Kiek kitokios lituanistinės mokyklos yra Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ten mokyklose mokosi kur kas daugiau vaikų, kalbai skiriama daugiau valandų, labiau laikomasi lietuviškųjų mokyklų programos, vadovėlių, turbūt populiaresnis yra ir nuotolinis mokymas. Airijoje bendrojo ugdymo mokyklose jau galima laikyti baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą. Pagaliau daug lietuvių tose šalyse gyvena laikinai, ketina grįžti į Lietuvą, namuose kalba lietuviškai. Todėl normalu, kad tokioje mokymo įstaigoje yra griežtesni reikalavimai, ji labiau telpa į tikros mokyklos rėmus. Mes atrodome kur kas labiau atsipalaidavę, bet organizuoti tokios laisvalaikio mokyklos veiklą tikrai nėra paprasčiau.

Ar su savo vaikais taip pat kalbate tik lietuviškai?

Su savo paaugle dukra, gimusia Vokietijoje, kalbu tik lietuviškai. Taip kalbu ir su čia augančiu septynmečiu anūku. Jau galiu būti rami – abu jie tikrai niekada nepamirš lietuvių kalbos. Manau, kad dvikalbėje šeimoje labai svarbus yra ne tik mamos, bet ir tėvo požiūris į kalbą, jo palaikymas. Kai abu tėvai įsitikinę, kad vaikas yra pajėgus nesunkiai išmokti kelių kalbų, kad tai jo būsimas turtas, jo savastis, viskas kur kas paprasčiau.

Neseniai kartu su viena lietuve važiavau mašina, kurioje sėdėjo ir mano mokinukas Jonas. Jis su mama kalba tik vokiškai (tiesa, man girdint mama jį kalbina lietuviškai, bet vaikas vis tiek atsako vokiškai). Mamai išlipus iš mašinos, su Jonu likome dviese. Buvo aprasoję langai ir aš ant lango parašiau lietuvišką raidę. „Ką tu čia darai?“ – Jonas manęs paklausė lietuviškai! Atsakiau, kad rašau lietuviškai, ir paklausiau, ar ir jis moka. Šis tuoj puolė pūsti langus, kad jie aprasotų, ir man ant jų rašyti, ką jis moka. Ir taip mes ėmėme kalbėti lietuviškai… Nes jis žino, kad kitaip, ne lietuviškai, aš su juo nekalbėsiu.

Mokiniai jau yra pripratę, kad man paskambinus į jų namus reikės bendrauti lietuviškai. Nors ir sunkiai kai kuriems sekasi, bet jie vis tiek bando. Todėl sutikus mieste savo mokinį „labas“ iš jo išgirstu visada tik lietuvių kalba.

Tokiais mažais žingsneliais ir judame į priekį.

Specialiai iš Vokietijos
„Lyderių laikas“

Šaltinis>>

Patiko (3)

Rodyk draugams